Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo naują teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę dėl galimybės atnaujinti procesą bylose dėl įvaikinimo


Anot advokato Vido Vilko (advokatų kontora Hansa Law Offices), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 1 d. priimta nutartimi iš esmės suformavo naują teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, nurodydamas, jog valstybės pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo, nevykdymas ar netinkamas vykdymas galėtų būti pagrindas kelti klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės, o ne atnaujinti procesą įvaikinimo byloje (pvz., jei būtų nustatyta, kad valstybės teisės aktuose nustatyta įvaikių sveikatos patikrinimo tvarka yra ydinga, nebuvo užtikrintas jos laikymasis arba atitinkamų sveikatos priežiūros įstaigų (jei teisės aktų nustatyta tvarka atliekant įvaikinamų vaikų sveikatos būklės patikrinimą atitinkamus vaikų sveikatos sutrikimus buvo galima nustatyti, tačiau tai nebuvo padaryta). 

Vienodą Lietuvos teismų praktiką formuojantis teismas pažymėjo, jog kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad įvaikinimo procese valstybė turi pozityviąsias pareigas, išplaukiančias iš EŽTK 8 straipsnio, įskaitant pareigą atskleisti visą turimą informaciją apie įvaikinamų vaikų sveikatos būklę, galinčią nulemti įtėvių apsisprendimą dėl įvaikinimo. Tačiau tuo pačiu teismas pažymėjo, kad valstybės pozityviosios pareigos atskleisti įtėviams visą informaciją apie įvaikių sveikatos būklę vykdymas yra susijęs tiek su objektyviais, tiek su subjektyviais veiksniais: bendruoju medicinos išsivystymo lygiu (leidžiančiu nustatyti konkrečius įgimtus sveikatos sutrikimus atitinkamu žmogaus vystymosi etapu), konkrečios valstybės sveikatos priežiūros paslaugų lygiu, konkretaus vaiko sveikatos patikrinimą vykdančių medicinos darbuotojų atidumo, rūpestingumo laipsniu ir kt.

Teismas tai pat pažymėjo, jog Lietuvos įstatymų leidėjo požiūris į įvaikinimo teisinių santykių panaikinimo ir nutraukimo galimybę istoriškai kito: pagal Santuokos ir šeimos kodekso nuostatas, galiojusias iki 1993 m. spalio 27 d., įvaikinimas galėjo būti panaikinamas, jeigu to reikalauja vaiko interesai arba „jeigu paaiškėja, kad įvaikis yra silpnaprotis arba psichinis ligonis, apie ką įtėvis iki įvaikinimo nežinojo ir negalėjo žinoti“, tuo tarpu nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK trečiojoje knygoje „Šeimos teisė“ apskritai nėra nuostatų, įtvirtinančių įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu ar panaikinimo galimybę.

Teismas pažymėjo, jog valstybės atsisakymas nutraukti įvaikinimo santykius, kaip šią teisę ribojanti priemonė, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme taip pat turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ reikalavimus, o įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu ar panaikinimo galimybė reikštų pakankamai aiškiai išreikštos įstatymų leidėjo valios ignoravimą – iš nacionalinės teisės sistemos nuo 2001-07-01 eliminuoto įvaikinimo panaikinimo pagrindo „atgaivinimą“.